Tik staiga, šiek tiek ilgesnė žinutė kaip visada,
ir perskaičiusi ją vėl nusijuokiau, bet suvokusi tikrąją žinutės esmė,
ir po kiek laiko apgalvojus, supratau, kad tai labai blogai.
Norėjau parašyt kitai draugei tas naujienas, bet ne, gal geriau nereikia, taip pamasčiau, vis dėl to ji žinos iš jos pačios, ir dabar , žinau, mūsų santykiai ne tokie patikimi , kaip ankščiau.
Ji vėl prišoks prie jo, apsaugok Dieve, kad jis turėtų proto, nes tikrai gaila žmogaus, pati esu nukentėjus nuo jos, nemanau, ar ir jis vėl norės nukenėt, nebent jam tas grožis galvoje ir yra. Gaila tada. O ji liepia tam kitam, kuris yra visiškai beviltiškas, atsiprašysi jos ( kitos jos), o po tokių žinučių jai, kaip dar gali mėgint vėl atsarsti kažką naujo, jau du kartus sakiau tą teisybę, tiesiog noriu apsaugot ją, abu kartus buvau teisi, bet tikiuos ji patikės manim...labai norėčiau...o ir tada kažkas lieka vienas. Tas kažkas - aš. žinau, labai labai blogas vienatvės jasumas. Nebebūkim banalybės tiesiog, toks nevykęs gyvenimas. Dabar laukim atsakymo.
