Netikėtumas

Tai buvo eilinis pokalbis su drauge, kur pilna “:DDD„ ir dar daugiau prikolų.
Tik staiga,  šiek tiek ilgesnė žinutė kaip visada,
ir perskaičiusi ją vėl nusijuokiau, bet suvokusi tikrąją žinutės esmė,
ir po kiek laiko apgalvojus, supratau, kad tai labai blogai.

Norėjau parašyt kitai draugei tas naujienas, bet ne, gal geriau nereikia, taip pamasčiau, vis dėl to ji  žinos iš jos pačios, ir dabar , žinau, mūsų santykiai ne tokie patikimi , kaip ankščiau.

Ji vėl prišoks prie jo, apsaugok Dieve, kad jis turėtų proto, nes tikrai gaila žmogaus, pati esu nukentėjus nuo jos, nemanau, ar ir jis vėl norės nukenėt, nebent jam tas grožis galvoje ir yra. Gaila tada. O ji liepia tam kitam, kuris yra visiškai beviltiškas, atsiprašysi jos ( kitos jos), o po tokių žinučių jai, kaip dar gali mėgint  vėl atsarsti kažką naujo, jau du kartus sakiau tą teisybę, tiesiog noriu apsaugot ją, abu kartus buvau teisi, bet tikiuos ji patikės manim...labai norėčiau...o ir tada kažkas lieka vienas. Tas kažkas - aš. žinau, labai labai blogas vienatvės jasumas. Nebebūkim banalybės tiesiog, toks nevykęs gyvenimas. Dabar laukim atsakymo.

įrašas, kuriam nereikia pavadinimo.

Ei!
Kur gi jie?
Nesuprantu, ar aš jų nerandu, ar jie manęs..
Lyg per tirščiausią rūką jie manęs nemato
Kodėl?
Dėl kai kurių suprantu,
Bet kodėl tie mano geriausi?
Jie neklausia, kur aš esu?
Kodėl?
Širdis dreba..
Ne iš baimės,
Ne iš laimės,
Čia tikriausiai iš to liūdėsio,
Lyg dieną reikalingas, matomas,
O naktį viskas apsiverčia.
Jau ašaros vėl nori pasirodyti,
Bet jau šito nereikia!
Mintys lakso iš vienos vietos į kitą,
Gaila, kad pykti nemoku,
Norėčiau išmokti.
Aš sakiau, kad taip bus.
Atitols nuo tos, kurios tikrai neturėtų atitolt..
Ir tai padarė abi..
Jas ir tik turėjau savyje...
Viskas.

Kas tai?

      Tereikia tiek negaug, kad galėtų viskas apsiverst.. paskutinias savaites kažkokia „juoda dėmė“ mus persekioja.. Bet šį kartą ne apie tai. Tiesiog, šiandien, vat šiandien, prieš keletą minučių.. nežinau, kažkas įvyko.. nieko įspudingo bet kažkodėl neįtikėtino.. mėginsiu viską paaiškinti ne tiesiogiai, bet šiaip, bei taip..

 Mėginu tiesiog neprisiminti tiesos, kuri slegia, tiesiog nebesinori nieko daryt.. tiesiog sėdžiu interneto glėby su didžiule sloga ir gerklės skausmu. Vis dar ta „juodoji dėmė“. Tokio nesėgmingo laikotarpio dar nebuvau patyrus.. tiesiog neįtikėtina, tačiau nenukrypkim nuo temos. Sėdžiu vis dar apsikrovusi knygom, bet nieko nedarau, nežinau kaip bus, išsisukt nėr šansų, gaila, labai gaila. Internetas all daaaaay.. ir nebežinau ką veikt.. nedarau, ir einu patikrintnt tokį tinklalapį , žodžiu, ask'ą , jau koks mėnuo jis be manęs, pats laikas sugrįšt, ir pažiūrėt, gal koks klausimėlis bus atlėkęs į tuščią dėžutę, bet žinoma klausimėlio nebuvo.. tačiau...ten buvo truputį kitas dalykas.. atsakymas į mano klausimą ( nuomonę ir pan.). Nepamenu , kada aš tai buvau parašius, bet atsakytas buvo prieš septynias dienas, lygiai savaitę. ir tiesiog...tas mano pasireiškimas , žinoma, buvo anoniminis, tačiau, tarkim JI , žinojo, kad tai aš.. gi iš rašto nepasakysi, po galais, tai gi buvo vos keletą bendrų žodžių, ne koks mudviejų juokelis, kurį žinom tik mudvi! tai perskaičius , prisiminiau kokie geri laikai buvo ir ką padarė atstumas...tiesiog, trūksta motyvacijos abiems galams tikriausiai... galbūt turėčiau kažką padaryt, bet ne, neturiu laiko, knygų krūva ant stalo ir taip toliau.. ir taip kiekvieną kart. Gerai, vis tiek nesupratau, kas čia per velniava... telepatija, jausmų hurmonas, ar koks kitas *ūdas . Tai kas čia buvo ?

Ir tada prisiminiau, koks gyvenimas yra „fucking awesome“ !

nemirštam

jau kiek dienų matau žuvelę, kuri vis plaukioja, plaukioja ir plaukioja..
daugiau nieko.
mes jai pakeičiam vandenį, pašeriam,
ir porą minučių pažiūrim į ją per dieną.
Mes sakome, kad mūsų gyvenimas nuobodus,
bet apmąsčius , kiek mes  visko galime padaryti,
bet tačiau nedarome..
tai tiesiog nerealu!
mes per dienas galime nužinsniuoti milijonus žingnių
(kol jauni)
susipažinti su naujais žmonėmis,
ir begalę įpatingų dalykų.
Dauguma žmonių turi galimybę pamatyai pasaulį..
aplankyti populiarias , bei nuostabiausias vietas pasaulyje,
 džiaugiuosi už juos...
Galime būti savais,
ir veikti kažką įdomaus kiekvieną dieną,
 tačiau mūsų tinginystė tiesiog priverčia mus tukti.
O tarp kitko.. žuvelės daug sportuoja,
 gi plauiant dirba visi raumenys..
manau taip jos palaiko formą.
jos niekad nenusileidža..
tinginiams jų pasaulis atrodo nuostabus..
žuvelėms -  mūsiškis.
tačiau ir jų gyvenimai skiriasi kaip ir mūsų..
vieni daugiau keliauja, kiti mažiau
kitos žuvys tiesiog laisvos vandenynuose, o žmonės pasaulyje.

Jau vasaros pabaiga,
dar galime spėti padaryti tai, ko nespėjome padaryti ,
Kad senatvėje anūkams galėtume pasakoti apie savo nuostabias paauglystės bei vaikystės vasaras, bei įvykius.
MES GI GYVI!

keistas jausmas širdy

nežinau nuo ko pradėti...
didžiulė sumaištis, ką gi daugiau
o liūdna daina šiuo metu..
ašarų betrūksta
Kas gali padėt išmest iš galvos įvairias nesamones,
dėl kurių vargintis nėra ko
ką galėjom nors kartą visi paradyt, dar per visą vasarą to nepadarėm
ir tas pats per tą patį...
liūdesys kartais viską užgožia, ir tu tiesiog nebegali parodyt kitos pusės,
kurią norėčiau parodyt, ir ,
tiesiog ji turi būt tikra,
kad galėčiau įrodyt,
kad tokia tikrai yra.
Apmaudu . taip . vat .

tuščiaviduriai pažadai...

Kartais žmonėmis pasitikime per daug...
tiegios jų "Ÿpageidavimai" būna išpildyti per daug lengvai,
bet kas mums už tai?
kažko paprasto ir lengvo paprašom...
ir tada labai tikimės.
jų darbą atliekame atsakingai, stengdamiesi...
BET..
visada iškyla didžiulis "bet"...
ir ką tu gali padaryt??
prieš tokius žodžius nepašokinėsi vis dėlto.
savo atpildo valandos taip ir nesulauksi. ir toks...
...lieki sėdėt lyg medis koks...

sunku būtų paaiškint šią situacija..
tai tiesiog.. pažadų nesilaikymais
IR KAIP TU GALI PASITIKĖT
ARTIMAIS ŽMONĖMIS??

Niekas.

Kartais pyktis būna lyg nesuvaldomas daiktas. Nesuprantamas jausmas net neužuodžiamas. Kaltės jausmas net nematomas. Kodėl nebe yra įmanoma suprasti vieniems kitus? Kur dingo rami kalba? Visi rėkia tik aplink..kažkoks netikęs laikas..niekas nieko negirdi, niekas nėvieno nesiklauso...Nėra suprastų žodžių, paliestų vidinių jausmų. Niekas nepaklaus, kas  geresnio, naujesnio, galbūt ir puikesnio... Visi aplinkiniai mano veide mato šypseną ir net mano ir nemato, kad kažkas kitkas galėtų slėptis už jos, kažkas gali būti blogai, galbūt net labai blogai. Kartais net šeimos nariai  to nesupranta.. nėra kam pasakyt savo jausmų, negaliu išsipasakot.. Paguodos tkrai tikėjausi, bet dabar nebesitikiu ir nebesitikėsiu...Patenkinta sėdėjo sau, su mama išvien..nesuprasi niekad.. tik žinau, kad jau jai pasisakyt nebegaliu visai.. gaila, kad nebeturi pasitikėjimo šeimos nariais.. niekada negaliu pasakyt ką manau, galvojų, kokia mano nuomonė apie kažką.. niekam nerūpi...Visad jiems patiems blogai.. į kitus nežiūri.. Norėčiau turėti savo asmeninę vietelę tokiame name, kur galėčiau paverkt ir niekas to nematytų, negirdėtų. Šito duot jie man neįstengė.Suteikė nusivylimą tokiais artimais žmonėmis. Gyvenimas sekasi ne visiems vis dėlto.. geriausią kartais gauna labiausiai nenusiperlę.. pasnuo manęs ir mano šeimos.. tuo pačiu ir šeimyniška šiluma, kurios jau taip pasiilgau.

Pradžia nebloga...
Gal pradedam rašyt istoriją?
Pagalvojam, pagalvojam..ir po kiek laiko nusprendžiam .

Dabar...

Jau ir tos mintys išblėso.
Vėl čia su neigiama nuotaika ir pykčiu,
Nieko negali pakeisti,
Kai ...
Dabar tiesiog rašau ką galvoju..
Dabar pritrūko minčių..
Palauk minutėlę..
Sugalvosiu.
O, štai ir vėl...
Dabar galvoju kaip tik nepratrūkti,
Ir tiesiog tylėti,
Bet taip taip sunku.
Kiekvieną kart,
Jų prašymai įvyksta,
Bet , kai aš ką pasakau,
Jie net nesiklauso..
Taip jie..
Dabar liejasi raidės, nes akys yra permirkusios ašarose,
Jaučiu kaip ašara rieda mano skruostu.
Bet štai, dar viena ašalėlė...

Tas jausmas, kai tu nesi niekam reikalingas.

Viskas pasakyta pavadinime.
tiesiog taip atrodo, jei tavęs nebūtų, pasaulis lyg būtų lengvesnis...
ir niekam tavęs..
nepritrūktų...
neprireiktų...
dabar galim nueit į kampą ir paverkt.

Hou, hou, hou!

Sveikučiai! :)
Aš vėl čia, nors ir kaip keista, dabar ne su niūriom mintim :)
Žinoma, buvo ta ašara išlieta, bet ką padarysi..
Svarbu, kad jau išdžiuvo.
Taaigi..
Paskutinės dienos tokios įtemptos...
Bet visai smagu ;)
šiandien buvo didžioji generalinė repeticija.
Dieevee, kaip ten slyysta :D
Man atrodo, kad aš ten antradienį ( taip, taip, Kalėdų pirmąją dieną ) ten kaai slysiu tai bus juokų :D
Ir šiandien supratau, kad rytoj Kūčios.
Kaip man jos patinka ♥
Mūsų šeima, tą vakarą keičiasi dovanomis.
Tarp kitko, aš dar neįpakavau dovanų..
Kai tėvai išeis miegot , jų dovanas supakuosiu, o sesei laiko rasiu prie to :)
O rytoj,  eisiu giedot į bažnyčią.
Ten berepetuojant jaučiausi kaip kitoje šalyje,
Kai gieda žmonės ten :D
Tai va..
KAIP LAUKIO KONCERTO!!!
Antradienis...
Kaip nekantrauju...
Okele.. baigiu čia :)
Ir tiesiog noriu palinkėti visiems, nors ir nieks neskaito JAUKIŲ, RAMIŲ ŠVENČIŲ :)*