Niekas.

Kartais pyktis būna lyg nesuvaldomas daiktas. Nesuprantamas jausmas net neužuodžiamas. Kaltės jausmas net nematomas. Kodėl nebe yra įmanoma suprasti vieniems kitus? Kur dingo rami kalba? Visi rėkia tik aplink..kažkoks netikęs laikas..niekas nieko negirdi, niekas nėvieno nesiklauso...Nėra suprastų žodžių, paliestų vidinių jausmų. Niekas nepaklaus, kas  geresnio, naujesnio, galbūt ir puikesnio... Visi aplinkiniai mano veide mato šypseną ir net mano ir nemato, kad kažkas kitkas galėtų slėptis už jos, kažkas gali būti blogai, galbūt net labai blogai. Kartais net šeimos nariai  to nesupranta.. nėra kam pasakyt savo jausmų, negaliu išsipasakot.. Paguodos tkrai tikėjausi, bet dabar nebesitikiu ir nebesitikėsiu...Patenkinta sėdėjo sau, su mama išvien..nesuprasi niekad.. tik žinau, kad jau jai pasisakyt nebegaliu visai.. gaila, kad nebeturi pasitikėjimo šeimos nariais.. niekada negaliu pasakyt ką manau, galvojų, kokia mano nuomonė apie kažką.. niekam nerūpi...Visad jiems patiems blogai.. į kitus nežiūri.. Norėčiau turėti savo asmeninę vietelę tokiame name, kur galėčiau paverkt ir niekas to nematytų, negirdėtų. Šito duot jie man neįstengė.Suteikė nusivylimą tokiais artimais žmonėmis. Gyvenimas sekasi ne visiems vis dėlto.. geriausią kartais gauna labiausiai nenusiperlę.. pasnuo manęs ir mano šeimos.. tuo pačiu ir šeimyniška šiluma, kurios jau taip pasiilgau.

Pradžia nebloga...
Gal pradedam rašyt istoriją?
Pagalvojam, pagalvojam..ir po kiek laiko nusprendžiam .