Ė liudesy, aš čia! Vėl mane pasiimk ir apsupk mane kaip tąkart. Ir neleisk man to pamiršt!
Laimingi žmonės ilgai neegzistuoja, tu juos kažkada vis teik pasiimsi kaip ir mane.
Ir priversi būt vienišai..
Jau jaučiu tai.
Žinau, kad tai tęsis ilgai, bet negaliu to leist nors ir kaip norėčiau.
O štai dabar pyktis mane galutinai užgniaužė!
Tik ji man dabar tegu pasirodo!
O dar prisiminiau ją..
Smagu...

Mudvi tokios esam dvi, ir tik tokie išsipasakojimai padeda.
Abi atstumtos, abi pamirštos, reikalingos tik esant reikalui.
Ačiū tau !